1930 m. Kubo ir Kimi Kotani (Yasukichi Kotani mirė 1929) oficialiai įkūrė praktikuojančių pasauliečių organizaciją, kurią pavadino Reiyukai, o p. Kotani buvo išrinkta pirmaja prezidente. Nepaisant lėtos pradžios, jų ryžtingos pastangos įtikinti žmones gyvenimo pagerinimo metodo vertingumu po keleto metų pradėjo duoti vaisių.
Nors Kakutaro Kubo mirė 1944 m., judėjimas ir toliau sklido visoje Japonijoje. Jis atliko svarbų vaidmenį padėdamas Japonijos žmonėms fiziškai ir dvasiškai atkurti savo tautą po Antrojo pasaulinio karo sugriovimų. K. Kotani ir organizacijos nariai pasišventę dirbo kurdami šalies socialinę gerovę.
1953 metais, jos novatorišką indėlį į tokią veiklą Japonijoje pripažino Tarptautinis Raudonasis Kryžius, kuris pakvietė ją dalyvauti pasaulio tyrimo apžvalgoje-kelionėje. 1963 m. ji įsteigė stipendijų fondą ir švietimo įstaigą pradinių ir vidurinių mokyklų mokiniams.
K.Kotani mirė 1971 m. Tuomet Kakutaro Kubo sūnus Tsugunari Kubo tapo antruoju Reiyukai prezidentu. Suprasdamas, kad jo tėvo sukurtos praktikos pagrindiniai elementai nėra apriboti yra kultūrinėmis ar nacionalinėmis sienomis ir yra tinkami visiems žmonėms, Tsugunari Kubo pradėjo plėsti judėjimą tarptautiniu mastu, nuo 1972 m. įkurdamas aktyvius Reiyukai centrus aštuoniolikoje pasaulio šalių.
Kartu su pastangomis skleisti Reiyukai kitose šalyse, Ts.Kubo siekė sukurti organizacijos viziją Japonijoje.Tsugunari Kubo suprato savo tėvo koncepciją, kuri pabrėžė, jog žmonės privalo nepamiršti apie tai, kaip jų pastangos neatsilikti nuo kasdienio gyvenimo iššūkių šiuolaikinėje visuomenėje įtakoja pačią visuomenę.
Kadangi daugelis pasekėjų pasiekė asmeninę laimę, atrodė, kad organizacijos idėjos pasitvirtino. Tačiau Kubo pastebėjo, jog iš tikro praktikoje į svarbius savęs suvokimo, pagalbos kitiems ir įsipareigojimo aspektus dažnai žiūrima pro pirštus. Jis suprato, kad visuomenė ėmė žiūrėti į Reiyukai kitaip, nei tikėjosi jo tėvas.
Panašiai kaip ir prieš 2000 metų, daugelis vyresniųjų narių užsidarė savo praktikoje ir būdami patenkinti savo praktikos rezultatais nustojo rūpintis visuomene. Tarp Reiyukai ir bendros visuomenės ėmė ryškėti plyšys; visuomenė ėmė nebesuprasti Reiyukai praktikos esmės, dėl ko vyresnieji nariai visiškai nesirūpino, teigdami, kad jų praktika teisinga ir jei visuomenei ji tampa nepriimtina, tai yra tik visuomenės problema. Kubo tuo tarpu buvo įsitikinęs, kad Reiyukai privalo keistis, prisitaikydama prie kintančių visuomenės poreikių.
Siekdamas pakeisti kryptį struktūrinės reformos pagalba, Tsugunari Kubo 1996 m. atsistatydino iš prezidento posto ir ėmėsi atkurti idėjinius judėjimo pagrindus.
Šios vidinės pastangos tęsėsi keletą metų ir tuomet Kubo kartu su daugeliu vyresniųjų vadovų ir narių, kurie pritarė šiems įsitikinimams, nusprendė, kad plyšys tarp plačių Kakutaro Kubo idėjų ir siauro jų interpretavimo pasidarė per gilus ir jį pakeisti išlaikant senus organizacijos išorinius aspektus nebeįmanoma. Todėl 2004 m. Lapkričio mėn. buvo inauguruota “Lotoso Širdies Sąjunga” („Zaikebukkyo Kokoro No Kai“), kurios tikslas – visiškai atkurti pradinę Kakutaro Kubo vizijos dvasią ir praktiką. Tą dvasią, idėjos esmę savo paskutinėje kalboje glaustai išsakė Kimi Kotani: „Mizukara no kokoro ni te o tsukeru. Mizukara no kokoro no me o hiraku. Mizukara no konjyo o aratameru." “Pažvelk į save. Pažink save. Pakeisk save”.