19-ojo amžiaus pabaigoje Japonijoje buvo sukurta Nacionalinė švietimo sistema, o 20-ojo amžiaus pradžioje dauguma žmonių Japonijoje tapo raštingi. Kakutaro Kubo suprato šio įvykio reikšmę. 1920 m., po Lotoso Sutroje rastų įdėjų keleto metų asmeninių studijų ir praktikos, jis kartu su Yasukichi ir Kimi Kotani, suformulavo paprastą praktiką, kuri leido žmonėms suvokti Sutros pagrindinę išmintį ir naudingai ją pritaikyti savo kasdieniame gyvenime. Tai buvo pirmas kartas, kai toks metodas tapo prieinamas paprastiems žmonėms. Prieš tai Sutrų deklamavimas ir skaitymas buvo išsilavinusios aukštuomenės ir profesionalių dvasininkų išimtinė teisė; žmonių, nepriklausančių tam ratui, skatinimas siekti kasdieninio gyvenimo išminties skaitant Lotoso ar bet kokią kitą Sutrą buvo neįprastas dalykas. Kubo suprato, kad Lotoso Sutros principai nagrinėja žmogaus psichologiją ir kasdienę gyvenimo realybę, ir kad jie yra susiję su žmogaus suvokimu bei tobulėjimu.
Taigi, šie principai galėtų būti lengvai pritaikomi įprastame kasdieniniame gyvenime.
Vadinasi, jais galėtų pasinaudoti visi, nepriklausomai nuo savo nustatytos asmeninės dvasinės praktikos arba kartu su ja. Kubo suprato, kad, kaip ir bet kuris mokslininkas gali atrasti naujai arba pakartotinai kurį nors mokslo principą, patirtį jį ir juo pasinaudoti, taip pat bet kuris žmogus gali iš naujo atrasti Lotoso Sutros principus, patirti juos ir pasinaudodamas jais praturtinti savo kasdienio gyvenimo procesą.