Po I-ojo pasaulinio karo, 1919 metais, Japonijoje, žmogus vardu Kakutaro Kubo numatė, kad vystantis Japonijos visuomenei ir civilizacijai visame pasaulyje, žmonėms prireiks nuolat pasitelkti į pagalbą savo išmintį siekiant kuo geriau pasinaudoti atradimais ir pasiekimais. Kubo, kaip ir daugelis kitų, pastebėjo, kad modernizavimas atnešė daug patogumų ir padėjo iš esmės pagerinti žmonių gyvenimo lygį. Dėl šio gebėjimo padėti žmonėms taip lengvai įgyvendinti jų norus ir poreikius, šiuolaikinė civilizacija taip pat turi tendenciją paversti juos materialistais, suviliodama žmones vis didesniais troškimais. Kadangi, naujų technologijų dėka žmonės įgijo tiek daug naujų galingų priemonių, Kubo tvirtai jautė, kad žmonėms taip pat reikia išvystyti atitinkamą intelektą, kad jie galėtų protingai naudotis tais įrankiais. Priešingu atveju, žmogaus norai beatodairiškai augs ir plėsis, o beprotiški siekimai patenkinti šiuos norus sukels konfliktus ne tik tarp žmonių ir tautų, bet ir tarp žmonių ir planetos.
Nuo to laiko iki šių dienų, taip kaip ir nujautė Kubo, be daugybės šiuo metu pasaulį apėmusių aplinkos apsaugos problemų, žmonės sukėlė stambius karus ir nuolatinius regioninius konfliktus, kurie pareikalavo dešimčių milijonų aukų. Kubo buvo įsitikinęs, kad siekiant sumažinti ir pašalinti tokias pražūtingas pasekmes, žmonėms reikia veiksmingo metodo, kuris padėtų jiems giliau suprasti save, išsiugdyti išmintį, būtiną gyvenimo pagerinimui tuo pačiu išlaikant harmoniją su visa aplinka. Jis pasišventė tokio metodo ieškojimui.